Seniai tai buvo, dar mano teisės studijų laikais. Beje, mėgau tas studijas iš visos širdies, labai įdomios man jos visos atrodė. Tikriausiai todėl, kad teisė man buvo ir yra ne kas kita, o gėrio ir teisingumo menas ("Ius est ars boni et aequi", Publius Iuventius Celsus), gyvenimo poezija, žmogaus ryšys su žmogumi... Juk viskas priklauso nuo to, kokiomis akimis į vieną ar kitą objektą žiūrėsi...
Kaip dabar menu tą ankstyvą studentišką birželio rytmetį ir labai naudingą kalbos kultūros paskaitą. Tačiau akys lipte lipo, todėl beliko tik klusniai nulenkti galvą į užrašus, knygas ir patyliukais snūduriuoti galinėje suolų eilėje. Anuomet snūduriavau visai ne apie kirčiavimo dalykus ir, kaip ne retai man nutinka, tą kartą gimė paprastos eilutės apie paprastus dalykus:
Iš sutemų pardunda juodas rūkas
Ir smilksta tyliai rankoj cigaretė...
Skaičiuoju valandas, kurios vis sukas,
O paryčiais įsibėgėja kaip ruletėj...
Ateina rytas raudonom pašvaistėm,
Naktis pasislepia už miegančio kavos puoduko...
Negailestingai ryto tylą žudo
Raudonas kaukiantis arbatinukas.
Ir tirpsta tyliai laikrodžio rodyklės,
Nuvarva sienom rytmečio peizažas...
Išeisiu tyliai nebegrįžti,
Išsisklaidysiu kaip miražas...
O amžinybės ratas sukas, prabėga pro mane...
Ir laikrodžiuose sukasi ir supas
naktis - diena...
naktis - diena....
naktis - diena...
Nenugulė šis, iš kalbos kultūros užrašų sąsiuvinio išplėštas, lapas į mano minčių primargintą knygutę, taip ir blaškosi iki šiol kažkur tarp geltonų jos puslapių.
Žinote, nemėgstu aš tuščiažodžiauti ir sudėtingai kalbėti. Paprastas žodis turi labai didelį svorį. O kartais, kai nebelieka ką arba nėra reikalo kažką pasakyti, labai gerai yra tiesiog patylėti...
